Pasakų magija

Kaip pasakos veikia emocinę vaikų būklę?

Neabejotinai teigiamai, nes pasakos – paguodos skaitiniai, optimizmo šaltinis. Pasakos kuriamos tam, kad pasaulis taptų suprantamesnis ir artimesnis. Anot psichologės, gydymo pasakų terapija specialistės Marijos Molickos, psichologiniu požiūriu pasakos yra seniausia kompensacinė literatūra, ištisų kartų patikrintas būdas patirti palengvėjimą. Pasakos kompensuoja meilės, saugumo, pripažinimo trūkumą, slopina jautrumą, kelia nuotaiką, teikia paramą ir įsitikinimą, kad kiti taip pat išgyveno visokių likimo smūgių ir sugebėjo juos įveikti. Pasakų stebuklingoje šalyje ir vaikas, ir suaugęs randa džiaugsmą, optimizmą, poeziją, kuri veikia tarsi vaistas, gydantis nuo baisaus mūsų laikų pragmatizmo.

Kodėl pasakų sekimas yra teigiama šeimos bendravimo forma?

Pasakos yra nuostabus priešnuodis, vaiką ir tėvus saugantis nuo vienišumo, padeda rasti kelią, kuriuo einant galima būti kartu. Pasakų sekimas – suaugusio ir vaiko bendrystės forma, žinoma nuo seniausių laikų, ji patikrinta ir efektyvi. Pasakas mūsų senoliai vaikams ir vaikaičiams sekė, norėdami juos supažindinti su pasauliu, gerio ir blogio apraiškomis, žmonių gyvenimais, bendravimo įpročiais ir moralinėmis vertybėmis. Pasakų sekimo tradicija ir patirtis buvo perduodama iš kartos į kartą, pasakos buvo labai vertintos, o jų sekėjai gerbiami ir mylimi. Pasakos pakviečia bendrauti ir suartina jos kūrime ir perdavime dalyvaujančius žmones – vaikus ir suaugusiuosius.

Kokią naudą pasakos suteikia vaikams?

Pasakų vaidmuo labai svarbus, jos suteikia mažajam paramą, kompensuoja nepatenkintus poreikius, pasiūlo naujus mąstymo ir veiklos pavyzdžius, stimuliuojančios asmenybės vystymąsi, padėdamos kaupti asmeninius resursus, pažinti ir suprasti kitų, paskui ir savo paties poelgių motyvus, atverti širdį grožiui ir gėriui. Tikroviškos pasakos atskleidžia tikrąjį pasaulį, pasakoja apie žmonių tarpusavio santykius, skatina gerbti ir saugoti gyvybę, gamtą, teisingumą ir atsakingai bei dorai elgtis. Stebuklinės pasakos suteikia optimizmo ir vilties. Kiekvienoje pasakoje eksponuojamos etinės, moralinės vertybės, socialinis teisingumas. Tikrovė, kuriama pasakaitėse, atitinka vaiko mąstymą, todėl per pasakas jam lengviau suvokti pasaulį ir save. Pateikdamos sutvarkyto, todėl nuspėjamo, pasaulio vaizdą pasakos teikia vaikams saugumo pojūtį. Pasakos taip pat padeda įveikti egocentrišką mąstymo būdą, pasakos ugdo refleksiškumą, sąmoningumą. Klausantis pasakų didėja mažylių žodynas. Vaikas pamažu įvaldo kultūrinį kalbos paveldą, ima suprasti simbolius, atpažįsta metaforas.

Pasakos taip pat moko reikšti jausmus, įvardyti juos ir suvokti. Pasakos harmonija, jos schematiškumas, kalba ugdo gebėjimą suvokti estetines vertybes. Naudingiausios yra tos pasakos, kuriose yra ne tik veiksmas, bet ir aprašyti herojaus jausmai, įvairios gyvenimiškos situacijos, kuriose apstu vertybių, svarbių vaiko asmenybei formuoti ir ugdyti jo dvasiniam pasauliui (pvz., gerumas, meilė, sąžiningumas, pasiaukojimas ir t.t.). Tokiose pasakose dažniausiai vyksta gėrio ir blogio kova, vaizduojamas žiaurus elgesys, neteisybė, apgaulės. Taip vaikai susipažįsta su šio pasaulio tikrove, su nerimą keliančiomis situacijomis ir randa pavyzdžių, kaip spręsti problemas. Tačiau svarbiausia, kad pasakos suteikia tikėjimą ir viltį, kad kovojantis už gėrį žmogus, įveikęs daug pavojų, galų gale pasiekia pergalę – jis nugali blogį. Pagaliau pasakos yra puiki, maloni, nieko nekainuojanti pramoga, nuostabi galimybė patirti įvairių nuotykių ir daugybę įspūdžių. Pasakos atlieka daugybę funkcijų, jos yra būtinos, kad mažylis tinkamai vystytųsi, taip pat gali atlikti terapinę funkciją.

Kaip skiriasi vaiko, kuriam nesakamos pasakos, pasaulio suvokimas nuo to, kuriam sekamos?

Pasak vaikų psichologės Linos Gudaitės, yra nustatyta, kad be pasakų užaugę vaikai patiria nepataisomą žalą – užaugusiems jiems sunkiau išsaugoti vaikišką naivumą, šiltus vaikystės prisiminimus ir viltį, kad gėris anksčiau ar vėliau nugalės. Atlikti tyrimai patvirtina, kad vaikai, kuriems buvo sekamos ar skaitomos pasakos, užauga kūrybiškesni. Kuo ilgiau vaikas tiki geraisiais burtininkais ir stebukladarėmis fėjomis, kad piktadarius, raganas ir slibinus galima nugalėti, tuo ryškesnis, džiaugsmingesnis ir optimistiškesnis būna jo gyvenimas.

Ar tradicinį pasakų sekimą gali pakeisti į CD įrašytos pasakos?

Jei tam tikru momentu nėra šalia suaugusio žmogaus, galinčio gyvai pasekti pasaką, vaikas klauso pasakos iš įrašytos kompaktinės plokštelės. Tačiau visada daug mieliau ir naudingiau yra sekti pasaką gyvai mylimam vaikui. Į CD pasakas įskaitę, įdainavę aktoriai tai atlieka įtaigiai ir profesionaliai, tačiau daugiausia naudos ir teigiamo poveikio vaikui turi meilė ir šiluma, kurią į pasakos sekimą įpina artimi suaugę. Skaitymas balsu, pasakos sekimas – tai buvimas kartu, dovana vaikui ir sau. Vaikui parodome ir dovanojame savo dėmesį, paramą, meilę, raiškiai, įtaigiai ir su meile perskaitytą ar pasektą pasaką. Sau dovanojame galimybę dar labiau pažinti savo vaiką ir praleisti kartu su juo nuostabių įsimintinų akimirkų.

Iki kelių metų patariama sekti pasakas vaikams?

Pasakos yra mėgstamiausia mažų vaikų, dažniausiai nuo 4 iki 9 metų, literatūra, tačiau prie pasakų vaikai grįžta ir brendimo laikotarpiu, nes jose, visai kaip svajonėse, jie randa tai, ko žmogui reikia labiausiai. Skaitydami jie gali patenkinti savo psichologinius poreikius, pirmiausiai meilės ir pripažinimo. Pabėgę į pasakų pasaulį, jaunuoliai ten gali įgyvendinti savo svajones, kurios tarsi apsaugo nuo sunkios ir dažnai liūdnos tikrovės.

Tad pasakas sekti galima įvaraus amžiaus vaikams, taip pat ir paaugliams. Sekamų pasakų įdomu klausytis ir suaugusiam žmogui – prisimenami vaikystėje girdėti pasakų variantai, su pasakų sekimu vaikystėje susiję geri prisiminimai, jausmai, emocijos.

Daugiau apie pasakų naudą ir pasakų terapiją skaitykite Marijos Molickos knygoje „Pasakų terapija“ (Vilnius: Vaga, 2010). Apie knygą: http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/12/01/maria-molicka-pasaku-terapija/